aptitude

sugebėjimas statusas T sritis švietimas apibrėžtis Vidinė individo savybė, lemianti veikimo sėkmę kurioje nors teorinės ar praktinės veiklos srityje. Jo anatominis-fiziologinis ir psichologinis pagrindas – gabumas (potencinis sugebėjimo galimumas). Sugebėjimai vystosi užsiimant veikla, bendraujant su žmonėmis, ypač mokantis ir dirbant. Skiriami bendrieji (suvokimo, atminties, mąstymo, vaizduotės, psichomotorikos), specialieji (mokslo, meno, technikos, organizavimo) ir profesiniai (tam tikros mokslo, inžinerijos srities, pedagoginiai ir kt.) sugebėjimai. Mokymo ir auklėjimo procese svarbu ugdyti visų rūšių sugebėjimus, o vėliau plėtoti tuos, kurie išryškėja. Mokymo ir auklėjimo procese ypatingas vaidmuo tenka intelekto lavinimui, nes jis yra visų kitų sugebėjimų plėtotės pagrindas. Jis lavinamas turtinant mokslinę, techninę ir dorovinę asmenybės patirtį, asmenybei tikslingai ir sumaniai veikiant visose teorinės ir praktinės veiklos srityse, bendraujant, aktyviai dalyvaujant mokyklos gyvenime. atitikmenys: angl. aptitude vok. Fähigkeit rus. способность ryšiai: palygink – gabumas palygink – gebėjimas